Tikriausiai, jei kas nors prieš 20 metų man pasakytų, kad dirbsiu profesionaliame orkestre, aš to netikėjau. Tais metais mokiausi muzikinėje mokykloje fleitų klasėje, ir dabar suprantu, kad tai yra labai vidutinis, nors tada, palyginti su kitais studentais, tai buvo gana gera.
Baigęs muzikos mokyklą, aš stipriai susietu su muzika. „Muzika neperduodama!“ - visur buvo sakoma, ir tai iš tikrųjų liūdna, bet tiesa. Tačiau sieloje buvo šiek tiek atotrūkio, todėl nebuvo pakankamai fleitos, kad sužinojęs apie mūsų mieste egzistuojančią žalvario juostą, ten nuėjau. Žinoma, nemaniau, kad jie mane nuvežtų, tikėdamiesi, kad būsiu tokie, žaisti kažką. Tačiau vadovybė turėjo rimtą ketinimą, ir jie iš karto paėmė mane.
Ir taip, aš sėdi orkestre. Aplink mane yra pilkos plaukai, patyrę muzikantai, kurie visą gyvenimą dirbo orkestruose. Kaip paaiškėjo, komanda buvo vyriška. Man tuo momentu tai nebuvo bloga, jie pradėjo rūpintis man ir nepadarė didelių pretenzijų.
Nors, teigia, tikriausiai viduje kiekvienas turėjo pakankamai. Praėjus metams, kol tapau profesionaliu muzikantu, su konservatorija ir patirtimi fone. Nuo manęs kantriai ir kruopščiai puoselėjau muzikantą, ir dabar esu labai dėkingas mūsų komandai. Orkestras buvo labai draugiškas, darnus su daugybe turizmo ekskursijų ir netgi bendrų įmonių.
Brass grupės repertuaro muzika visada buvo labai įvairi - nuo klasikos iki populiaraus šiuolaikinio roko. Palaipsniui pradėjau suprasti, kaip žaisti ir ką ieškoti. Ir tai, pirmiausia, statykite.
Iš pradžių tai buvo labai sunku, nes prasideda žaidimo ir šildymo priemonių sistema, kuri vadinama „plaukti“. Ką daryti? Buvau suplėšęs tarp harmoningai žaisdamas su klarnetais, kurie visada sėdėjo šalia, ir vamzdžiai, kurie susprogdino mano nugarą. Kartais atrodė, kad aš negalėjau nieko daryti, todėl mano sistema „nuo manęs nutilo“. Visi šie sunkumai per keletą metų palaipsniui išnyko.
Vis daugiau ir daugiau supratau, kas yra orkestras. Tai vienas kūnas, organizmas, kuris kvėpuoja vieningai. Kiekvienas orkestro instrumentas nėra individualus, jis yra tik nedidelė viso visumos dalis. Visi įrankiai vienas kitą papildo ir padeda. Jei ši sąlyga nesilaikoma, muzika neveiks.
Daugelis mano draugų manė, kodėl mums reikalingas dirigentas. "Jūs nežiūrite į jį!" - jie sakė. Iš tiesų, atrodė, kad niekas nežiūrėjo į dirigentą. Iš tiesų čia veikia periferinė vizija: reikia vienu metu pažvelgti į pastabas ir laidininką.
Dirigentas yra orkestro cementas. Nuo jo priklauso, kaip orkestras skambės ir ar ši muzika žiūrovui bus maloni.
Dirigentai yra skirtingi ir dirbau su keliais iš jų. Prisimenu vieną dirigentą, kuris, deja, nebėra šiame pasaulyje. Jis buvo labai reiklus ir reikalaujantis savęs ir muzikantų. Naktį jis parašė balus ir puikiai dirbo su orkestru. Net salės auditorija pastebėjo, kaip susirinko orkestras, kai jis nuvyko į dirigento stendą. Po repeticijų orkestras augo profesionaliai priešais mūsų akis.
Mano patirtis orkestre yra neįkainojama. Kartu jis tapo gyvenimo patirtimi. Esu labai dėkingas gyvenimui, kad ji man suteikė tokią unikalią galimybę.
Palikite Komentarą